Kas yra Hospice

Žodis „hospice” pirmąjį kartą buvo pavartotas IV a., kai krikščionys pradėjo rūpintis susirgusiais ir nelaimės ištiktais keliautojais.

Šis žodis (hospitality – vaišingumas) siekia viduramžių laikus, kada buvo suprantama kaip pastogė (dažniausiai vienuolyno), poilsis nuvargusiems ir sergantiems keliautojams, senelių bei invalidų prieglauda.

Šis pavadinimas buvo pradėtas taikyti 1967 metais Sisely Sounders (Cicely Saunders) organizuotai mirštančiųjų pacientų specializuotai priežiūrai. Ji Londono priemiestyje įsteigė pirmąją Šv. Kristoforo paliatyviosios slaugos ligoninę.

Šiandien visame pasaulyje paliatyviosios slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas teikia paliatyviosios pagalbos namai, kitaip dar vadinami „hospisais“.

Šių įstaigų darbas orientuotas į paliatyviąją slaugą, o ne į gydymą. Čia kovojama paciento gyvenimo kokybės, bet ne dėl gyvenimo prailginimo.

Hospisai” teikia medicinines, socialines, dvasines paslaugas terminaliniams (paliekantiems gyvenimą) ligoniams, į tą procesą įtraukdami ir pacientų šeimos narius.

Paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos ir pacientų namuose (angl. „hospice at home„), kur sudaromos visos sąlygos paciento ramybei, komfortui ir orumui.

Hospisai” teikia humaniškas ir labdaringas paslaugas ligoniams. Čia mirtis yra suvokiama kaip paskutinė ir, deja, labai sunki gyvenimo stadija. Todėl pacientams stengiamasi suteikti galimybę išsilaisvinti iš skausmo ir sugebėti susidoroti su daugybe simptomų, kurie juos išsekina paskutinėmis jų gyvenimo dienomis.

Ligos atveju praradę savarankiškumą ligoniai ypač kenčia nežinodami, kas jų laukia ateityje. Tokiu atveju reikia pagalbininko ar draugo, gebančio prisitaikyti prie ligonio poreikių.

Hospisuose” teikiama pagalba visų pirma priklauso nuo paciento situacijos įvertinimo. Šeima dažniausiai nesugeba atsakyti į ligonio klausimus. Slaugantis mirštantį pacientą turi laikinai pamiršti savo asmeninį gyvenimą. Jis yra atsakingas už mirštantįjį, jo dvasinę ir fizinę būklę, jo šeimą. Tai didelė moralinė atsakomybė.

Paliatyviosios pagalbos paslaugų tarnybai priklauso įvairių specializacijų specialistai: gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, dvasininkai, psichiatrai, savanoriai. Visa ši komanda kartu planuoja visapusišką paliatyviąją priežiūrą, pacientui sumažindami skausmą, kančias bei numato socialinę, emocinę ir dvasinę paramą.

Hospisuose” ypač akcentuojama tai, kad dvasingumo pamokos reikalingos ir pacientui, ir jo šeimai. Ypatingai aktuali ir reikalinga yra individuali dvasinė slauga, kuri gali padėti žmonėms suprasti mirties prasmę.

Orgаnizuojant paliatyviąją pagalbą, dažnai talkina savanoriai, kurie yra tarsi raktas į sėkmingą bendradarbiavimą.

Savanoris žino, kad mirštantis žmogus išeis po dviejų – trijų dienų, savaičių ar mėnesių ir jam teks būti paskutinių jo gyvenimo akimirkų dalyviu, matyti agoniją ir mirtį. Ligoniai tokiais momentais labai jautrūs ir jiems reikia dvasinės ramybės, kuri ateina pokalbio su savanoriu metu. Kad atsakytum į visus ligoniui iškilusius klausimus, pirmiausia turi turėti bendravimo įgūdžių, nes tokiais atvejais situacija visuomet būna sudėtinga. Slaugančiam svarbu išlikti ramiam ir gerai žinoti, suprasti žmogaus gyvenimo vertę bei prasmę.

Pacientams ir jų šeimoms slaugos paslaugos „hospisuose“ paprastai yra teikiamos nemokamai 24 keturias valandas per parą ir 7 dienas per savaitę.